DI atsakė į anūko laišką

Mano anūkas Justas mokosi devintą klasę. Pernai jis gavo užduotį — parašyti laišką žymiam Lietuvos mokslininkui. Mokytoja perspėjo: „Nenaudokite DI, aš atpažįstu." Tai buvo oficiali draudimo taisyklė.

Justas, žinoma, pirmiausia išbandė. Jis atidarė pokalbių langą ir parašė: „Parašyk laišką lietuviui mokslininkui, kuris XX amžiuje tyrė augalus." Sistema atsakė maždaug per penkias sekundes. Laiškas buvo tvarkingas. Be klaidų. Su gerais sakiniais. Su netikėta metafora apie šaknis.

Jis man jį perskaitė. Sakiniai buvo geresni nei jo parašyti. Aš jam tai pasakiau sąžiningai. Tada pridūriau: „Bet ar tai yra tavo laiškas?"

Jis pagalvojo. „Ne."

Tada jis parašė laišką pats. Tai truko daug ilgiau — beveik dvi valandas, su trimis juodraščiais, vienu pykčio priepuoliu ir vienu skambinimu man. Bet kai baigė, laiškas buvo kitoks. Jame buvo Justui svarbus dalykas — viena eilutė, kurioje jis rašė, kodėl jam patinka augalai, ne todėl, kad jie auga, o todėl, kad jie nieko neišsireikalauja. Toje eilutėje buvo visas jis, dvylikametis, augantis kaime.

Mokytoja laišką įvertino dešimtuku. Ji parašė ant krašto: „Justai, čia tikrai tu parašei?" Justas man parodė tą paraštę. Jis nežinojo, ar pykti, ar džiaugtis.

Aš jam pasakiau: „Tas klausimas nėra kaltinimas. Jiems mokytojams dabar taip pat sunku — jie turi atspėti, ar tai tu, ar mašina. Tu jiems padėjai. Parašei jiems tai, ką norėjai pasakyti."

Vėliau mes kalbėjomės apie tai, ką reiškia mokytis rašyti tokiame pasaulyje. Aš jam paaiškinau savo, seno mokytojo, požiūrį. Aš nemoku jam drausti DI — draudimai niekada neveikė, nei anksčiau, nei dabar. Aš galiu jam parodyti, kad yra skirtumas tarp „laiško, kurį parašė mašina" ir „laiško, kurį parašė jis, padedamas mašinos". Skirtumas yra ne kokybė, o atsakomybė. Ar tu žinai, kodėl čia yra būtent šis žodį. Ar tu jauti, kad tai yra tavo.

Justas tai suprato geriau nei aš tikėjausi. Jis dabar naudoja DI kaip asistentą, o ne kaip autorių. Prašo patikrinti kablelius, pasiūlyti geresnį sakinio viduriuką, bet ne parašyti visko. Kartais, kai jam sunku, jis vis tiek bando pats, ir kai pats parašo, jis man atsiunčia su pasididžiavimu: „Seneli, šitas tikrai mano."

Aš manau, kad tai yra ta vieta, kur mes, suaugusieji, dabar esame su vaikais. Ne su draudimais, ne su panika, o su klausimu: „Ar čia tu?" Ir su pasididžiavimu, kai atsakymas yra „taip".

Parengė Jonas Kavaliauskas

Jonas rašo asmenines, į atsiminimus pagrįstas istorijas apie kasdienybę Lietuvoje. Daugiau apie jį.