Kai močiutė paprašė DI pagalbos

Mano močiutė Ona gyvena viena name kaime netoli Kauno. Jai aštuoniasdešimt trys, ir iki praėjusios žiemos ji su telefonu elgdavosi taip, kaip aš su fejerverkais — pagarbiai ir iš tolo. Tada anūkė Viltė padovanojo jai išmanųjį. „Senele, dabar tu turi visą pasaulį kišenėje", — pasakė ji. Močiutė pažiūrėjo į telefoną taip, tarsi Viltė būtų įteikusi jai nepažįstamą paukštį.

Pirmą mėnesį ji daugiausia skambindavo ir priimdavo skambučius. Antrą mėnesį atrado „Youtube", ir vieną sekmadienio rytą aš gavau vaizdo įrašą: ji filmuoja savo katiną ir juokauja, kad „internetas žino, koks oras bus trečiadienį". Aš nusišypsojau ir pagalvojau — na, štai, močiutė prisijungė.

Trečią mėnesį prasidėjo šakotis.

Šeštadienio vakarą man paskambino mama. „Tėti, močiutė kažką kepa, ji sako, kad receptas iš telefono, ir ji labai susijaudinusi. Gal užeik rytoj?" Sekmadienį dvyliktą valandą aš jau stovėjau prie močiutės durų.

Virtuvė atrodė taip, tarsi būtų išsiveržęs nedidelis, saldus ugnikalnis. Ant stalo — miltų kalnas, kiaušinių lukštai, trys atidarytos cukraus pakuotės, ir pačiame centre — nedidelė forma, kurioje kažkas švelniai augo, bet tikrai ne taip, kaip turėjo. Šakotis turėjo būti aukštas ir purus su tais ilgais „spygliukais". Šitas buvo žemas, glotnus ir su kažkokiu neaiškiu geltonu atspalviu.

— Kas čia? — paklausiau.

— Šakotis, — atsakė močiutė su tokiu pasitikėjimu, kokio seniai nebuvau girdėjęs. — Paklausiau to balso, jis man viską pasakė. Reikėjo dvidešimt šešių kiaušinių.

— Dvidešimt šešių?

— Taip. Ir trys stiklinės sviesto. — Ji parodė ekraną, kuriame angliškai buvo surašyti ingredientai. — Aš, žinoma, nesupratau, bet jis aiškino, ir aš dariau, kaip jis liepė.

Aš pažiūrėjau į ekraną, ir man viskas paaiškėjo. Balso asistentas močiutei „paaiškino" anglišką šakotis receptą taip, kad jiems reikėjo dvidešimt šešių kiaušinių — tai standartinio amerikietiško sviestinio pyrago proporcija, o ne lietuviško šakočio. Ji įdėjo viską, ką sakė, nei ką paspa, nei mažiau.

„Tai aš kepiau šakotį su anglų akcentu", — pasakė ji rimtai, ir mes abu nusijuokėme taip, kad net kaimynė pro langą pasižiūrėjo.

Aš greitai paskambinau Viltei. Ji atvažiavo po pusvalandžio, atsivežė tikrą močiutės seną sąsiuvinį su senelio Antano receptu — „šeši kiaušiniai, stiklinė grietinėlės, sviestas, daug meilės ir kantrybės". Mes pradėjome iš naujo. Šikart šakotis augo teisingai — lėtai, aplink iešmus, plonais siūlais, kaip ir turi bū.

Močiutė sėdėjo šalia ir žiūrėjo, kaip Viltė muša kiaušinius. Ji paklausė:

— O tas telefonas ar žino, kaip gaminti šakotį?

Viltė atsakė labai atsargiai, kaip atsakinėja protingi anūkai:

— Jis žino, senele. Tik ne lietuvišką. Ir ne tavo.

Močiutė linktelėjo rimtai, tarsi tai būtų svarbus atradimas. „Na, tai gerai, kad yra sąsiuvinis", — pasakė ji.

Vėliau, kai šakotis atvėso ir mes jį valgėme su arbata, ji pasakė kažką, ką aš dažnai prisimenu: „Anksčiau receptai ateidavo iš kaimynų, dabar — iš telefono. Bet šakotis vis tiek reikia kepti su žmogumi šalia."

Šiandien ji vis dar klausinėja balso asistento įvairių dalykų — kada sėti pomidorus, kaip išversti anglišką žodį, koks oras bus antradienį. Bet šakotį ji kepa tik pagal seną sąsiuvinį, ir tik tada, kai kas nors atvažiuoja. Anūkė Viltė sako, kad tai, ko gero, yra geriausias kompromisas tarp technologijų ir tradicijos, kokį ji yra mačiusi.

Aš linkęs sutikti.

Parengė Jonas Kavaliauskas

Jonas rašo asmenines, į atsiminimus pagrįstas istorijas apie kasdienybę Lietuvoje. Daugiau apie jį.