Turgus, kuriame nebuvo linų

Mūsų gatvėje buvo viena taisyklė, kurią visi laikė savaime suprantama: šeštadienio rytą reikia eiti į turgų. Neišeiti į turgų buvo tas pats, kas išeiti iš namų su skirtingomis kojinėmis. Galima, bet keistai jausiesi visą dieną.

Aš į turgų ėjau dvidešimt penkerius metus. Mano žmona taip pat. Mano mama — keturiasdešimt. Mano vaikai, kai užaugo, „užmiršo" ir dabar viską perka internetu. Apie tai, kaip atrodė turgus prieš dvidešimt metų ir dabar, galėčiau para расскаć atskirą istoriją — bet šiandien apie ką kitą.

Mūsų kaimynė Aldona, aštuoniasdešimt dvejų, turėjo savo maršrutą. Ji visada prasidėdavo nuo žuvies prekystalio, paskui — vaisiai, tada — pyragai iš Onutės, o pačioje pabaigoje — audinių eilė. Aldona pirko lininius rankšluosčius. Ne šiandieninius, minkštus, bet senoviškus, šiurkščius, su rankomis austais kraštais. Jiems buvo trisdešimt, keturiasdešimt, kai kada — penkiasdešimt metų. Pardavėja Regina visada pasakydavo: „Aldut, tu viena manęs dar laikai."

Praeitą rudenį Aldona paskambino mums ir pasakė, kad daugiau nebeis į turgų. Jos kojos nebenorėjo. Jos dukra — Vilniuje, sūnus — Airijoje. Anūkai, nors ir mylintys, neturi laiko vežti močiutės į Kauno turgų šeštadienio rytą.

„Turgus be manęs išsivers", — pasakė ji ramiai. Bet aš žinojau, kad jiems abiem — ir jai, ir Reginai — tai buvo daugiau nei apsipirkimas.

Pirmą šeštadienį be Aldonos mums su žmona aiškiai trūko kažko. Turgus atrodė tas pats, bet kažkas buvo ne taip. Regina audinių kampe stovėjo viena, be eilės, ir jos akys klaidžiojo aplinkui.

Grįžę namo, aš parašiau Aldonai laišką ir paklausiau, ar ji norėtų, kad mes nupirktume jai kokio audinio. Parašiau atsargiai, kad nesakytų „nereikia". Ji atsakė po dviejų valandų: „Brangus Jonai, atneškite man du lininius rankšluosčius. Nesvarbu, kokius. Ir pasakyk Reginai, kad aš jos pasiilgau."

Nuo to karto mūsų šeštadienio maršrutas pasikeitė. Dabar mes einame į turgų keturiese: aš, mano žmona, Aldona su savo lazdele (ją atvežame mašina), ir mes prieiname prie Reginos prekystalio. Aldona visada nusiperka du rankšluosčius. Regina visada padaro jai nuolaidą. Aldona visada sako: „Regina, jei ne tu, aš jau būčiau pamiršusi, koks oras yra šeštadienio rytą." Regina visada atsako: „Aldut, jei ne tu, aš jau būčiau užmigusi prie šito prekystalio."

Šeštadienis be Aldonos turguje buvo mažesnis. Šeštadienis su Aldona — vėl didelis.

Aš kartais pagalvoju: kiek daug mūsų gyvenime priklauso nuo tou, ar kas nors ateina į tą pačią vietą tuo pačiu metu. Turgus, mokykla, parapija, kaimynų suolas vakare. Tai nėra prekyba. Tai yra tai, kad tave kažkas laukia. Kai to nelieka, tu tą jauti labiau nei bet kokio pirkinio trūkumą.

Dabar, kai einame į turgų, Aldona visada duoda man po mažą ryšulėlį linų — kadangi žino, kad aš jų „nemoku panešti", sako ji. Aš parsinešu namo, dedu į spintą, ir kartais, kai jie būna šviežiai išskalbti ir kvepia kaip Aldonos namai, aš pagalvoju: tai turbūt ir yra ta šaknis, apie kurią rašo poetai. Ne dirbtinis intelektas, ne greitas pristatymas, o lininiai rankšluosčiai, kuriuos tau nuperka kaimynas, nes tu nebenori eiti į turgų.

Parengė Jonas Kavaliauskas

Jonas rašo asmenines, į atsiminimus pagrįstas istorijas apie kasdienybę Lietuvoje. Daugiau apie jį.